Užakęs jautrumas ir grįžimas namo perdegus

Pamenu save ašarojantį klasėje po griežtesnio mokytojos žodžio. Ir tą nuvilnijantį gėdos jausmą, užimantį erdvę ašaroms atlėgus. Nuo mažumės buvau jautrus. Pakeliui girdėdavau, kad „per jautrus“, „per daug imantis į širdį“. Vėliau, augant, prisidėjo iš lyčių vaidmenų ateinantys introjektai (vidun prarytos išorės normos) — „vyras privalo išlikti stoiškas“. O kur dar „vyrai neverkia“ — kaip ir kiekvienas berniukas apie šį „Tėve mūsų“ sužinojau gana anksti. Galbūt dėl to išvydęs vyro ašaras viduje kaskart pasidžiaugiu — „patirpo ir pas jį“. 

Taip per eilę metų jautrumas vis labiau ako, vietą užleisdamas Jo didenybei Protui, logikai, analizei ir kitiems kognityviniams atributams. Kol vieną diena tik žybt — nutvilkė perdegimas. 

Vienas pirmųjų man kūno pasiųstų signalų buvo vis stiprėjantis maudimas kaktos srityje. Tarsi pačios smegenys (jų kaktinė skiltis, kaip tik ir padedanti priimti loginius sprendimus) sakytų — „jau pavargom...“. 

Dabar, praėjus keliems metams po tamsiausių perdegimo naktų, raškau vieną svarbiausių pamokų — jautrumo parsigrąžinimą. 

Kaip gi pargrįžome vienas pas kitą? Iš pradžių, švelnumo ir rūpesčio išėjau ieškoti aplink save — 

pas per petį paplekšnojančius draugus, 

į Laisvės ledainę, 

miško žalumon, 

kaimo lėtumon, 

gitaros brazdesy,

terapeutės supratingame žvilgsnyje, 

sugrudusioje maldoje, 

masažuotojos rūpesčio rankose, 

lietaus poezijoje, 

švelnioje tyloje... 

Geštaltinėje psichoterapijoje šį procesą dar vadiname „aplinkos palaikymu“ (environmental support), kuomet išorinė parama ilgainiui persismelkia vidun ir tampa savipalaikymu (Maria L. Sukhanova, Gestalt Review 2026). 

Galiausiai, grįžau į tai, dėl ko vaikystėje buvau tiek gėdinamas. Grįžau namo pas save jautrų. Ryškiau patirdamas pasaulį, kur jautrumas tapo perdegimą gydančia galia. Galia, tirpdinančia vidinę reiklumo Antarktį.

— klausausi vasaros prigludęs prie žolės — 

— šiandieną dangus vaiskus —

(iš savaitgalio kaime)