Kai mažiau tampa daugiau: apie paprastumo džiaugsmą

Jei šiandieną mėginčiau sutraukti savo perdegimo išmokimus į esminę mintį, sakyčiau taip —

Perdegimas mane moko paprastumo džiaugsmo, kuriame „mažiau talpina daugiau“. Teoriškai šią mintį suprasdavau ir anksčiau, mane ji traukė, tačiau vidumi taip negyvendavau. Nervų sistemos išsekimas, kaip ir kiekviena sveikatos krizė, išveda į akistatą su žmogiškuoju ribotumu ir visagalystės iliuzija. Iliuzijos linkusios trūkinėti ir dužti. Laimei, iš šukių gali gimti naujas būdas būti (visai kaip japoniškame kintsugi arba „jungimo auksu“ mene).

Taip ir aš — klijuoju save kasdien mokydamasis būti (kas be ko, protarpiais nuslysdamas į reiklaus darymo ir nepasitenkinimo tuo, ką turiu, būseną).

Su kiekviena vakaro malda dėkoju už dar vieną praėjusią dieną. Dar nebuvo taip, kad neturėčiau už ką joje padėkoti. Juolab, kai niekad nežinau, koks manęs laukia sekantis rytas, kiek jėgų jame turėsiu.

Ši vasara tebūnie apie paprasto džiaugsmo akimirkas —

Laukinę miško avietę (prieš tai žvilgterėjus, ar koks kirmėliukas joje nesurentė namų),

Praeiviui padovanotą ledų porciją (kaip tik buvo 2 už 1 akcija),

Pasivaikščiojimą basikom lietaus prausiamu miesto grindiniu,

Šviežiai raugtą agurką (su medumi),

Nuogus pokalbius ties vidunakčiu laužo ugniai spragsint.

Šį vakarą aš ir vėl dėkosiu…

Kažkur Dzūkijoj...