„Grįžimas kaiman“: akimirka iš psichoterapijos kabineto

„Kaimas – erdvė, į kurią man gera grįžti.“

„Kaip tu patiri kaimą? Pasidalinki plačiau“, – klusteliu klientės. Nujaučiu, kad ten slypi brangios patirtys.

Tuo pačiu praskrieja paties prisiminimai: besišypsantis Senelis, virš mano galvos sklendžiantys gandrai ir tas laisvumo pojūtis braidant po rasą.

Trumpam nuklydęs, vėl pargrįžtu prie klientės. Ji dalijasi savojo kaimo kvapais, klajokliais laukais ir laike sustojusiais atributais, randamais gryčioje (tarytum kokiame Marcinkevičiaus eilėraštyje). Iš drėgnų akių matau, kad keliauja ir jausmu. Taip besidalindama (kaip vėliau paaiškėja) ji iš naujo susitinka su savo stiprybe, ramuma ir savipalaikymu. Sugrįžta į savo vidinį kaimą kaip saugią erdvę.

Galop ir mūsų susitikimai po truputį tampa vieta, kurioje galima vis labiau pasitikėti drauge kuriant saugumą.

– Senelis mojuoja prie vartų,

Saulė sušvito pro debesis...

Išeinu suminkštėjusiai paveiktas mudviejų kontakto. Būtent ryšys ir yra psichoterapijos šerdis.

—

Tekstą publikuoju su klientės sutikimu.