Kai nežinai, ko nori iš gyvenimo

— Man 54-eri ir aš nežinau, ko noriu iš gyvenimo, — paslapčia ištaria žilstelėjęs vyras.

Atrodo, jo gyvenime lyg ir viskas pasiekta (bent jau išoriškai). Karjeros aukštumos, pastatyti namai, užaugę vaikai. O vidujai driekiasi tuštumos. Jas mėgina pripildyti (gal greičiau užkišti) darbais iki vėlumų, ekranais, maistu, pamaldumu, seksualiniais malonumais… Ir vis tiek žiojėja plati ertmė.

Aiškėja, kad visą laiką pildė kitų norus, tik ne savo. Bepildydamas virto auksine žuvele, kurios žvilgesiu žavisi aplinkiniai (o gal manipuliuoja ribų nebuvimu?).

— Iš tikro esu labai vienišas, — prideda.

— Vienišas prieš save, — pagalvoju, o mintyse prabėga Širvio eilės:

Aš —

Toks vienas.

Velnioniškai

Vienas

[…]

Aš nevertas,

Aš daug ko

Nevertas,

Amžinai,

Amžinai

Neramus.

Norėti nebuvo leistina:

— Panorėsi ir praeis, — sakydavo jam.

Norų atsisakymas leido išgyventi atšiaurioje aplinkoje.

Many užgimsta impulsas pažinti tą mažą išsigandusį berniuką (suaugusio vyro kūne), kurio norai būdavo šaižiai nugesinami:

— Kaip norėtųsi tą berniuką pasitikti? — smalsauju.

— Aš jį tiesiog apkabinčiau ir pabūčiau kartu.

Štai taip.

Jo akys sužvilga. Sužvilga ir mano.

Jau nieko čia nebesinori sakyti. Tik matyti ir būti.

O berniukui, kuriuo tuo metu dėl įvairių priežasčių nepasirūpino suaugę, jis dabar mokinasi suteikti dėmesį pats. Apkabinant, paprašant kito apkabinti, pakalbinant, padrąsinant, pakvėpuojant kartu.

Žiū, ir tuštuma nebe tokia tanki, kažkokia skaidresnė tampa.

—

Šis terapinis pasakojimas paremtas susitikimais su vyrais ir asmenine patirtimi.

📷 R. Rakauskas