Tylos dovana: refleksija iš savaitgalinio atsitraukimo

Mano vidus vis apsineša atsakomybių, nerimo, skubos dulkėmis, aplimpa išorinių stimuliacijų ir triukšmo lipčiumi.

Kas galėtų visa tai apiplauti nelyg pavasarinis lietus, dundenantis stogais?

Esu atradęs tylos dovaną.

Iš pradžių, ji tarytum gąsdina — neaišku, kas iškils aprimus garsui. Gal tuštuma, kurią taip dažnai užpildome „active lifestyle”? Galbūt baimė gyventi ne savo gyvenimą? Greičiau, prisivejantis nuovargis?

Ji (tyla) kaskart gali nustebinti savo nenuspėjamumu.

Kaip ir apdovanoti — „susitaikink su savimi, tada dangus ir žemė susitaikins su tavimi“.

Apsiplovęs tyla, pargrįžtu —

viltingesnis,

labiau pasitikintis pasauliu,

sulėtėjęs (tai atspindi ir spidometro rodyklė už vairo), o kai lėtesnis, tuo pačiu ir dėmesingesnis sau bei aplinkai,

pasikalibravęs vidinį „gėrio ir grožio kompasą“,

atradęs atsakymus (šie tiesiog ištinka) į ramybės neduodančius klausimus ir situacijas.

Tyla tampa prabangia dovana, įgalinančia pargrįžimą esmėn.

Lietus pamažu apstoja — stebiu linguojančius beržus. 

Už krūmų sugurgžda ežys — džiaugiuosi jį išvydęs kaip vaikas.

Palieka šilta ir erdvu vidujai. 

Atrodo, tam kartui apsiprausiau.

Ačiū už dovaną. Iki kitų susitylėjimų.

M. K. Čiurlionio „Tyla” (1907 m.)