Reiklumas, sveikatos krizė ir „Haribo“ guminukai: kaip mokausi mylėti

Beveik savaitę laiko praleidau namudiniu režimu. Pakirto kova su neaiškios kilmės virusu. Kaip ne laiku! Ir dar vasarą. Bet ar būna, kad liga ištiktų laiku? Iš pirmo žvilgsnio ne…

Mane vis dar nustebina, kaip nepatogiai priimu save nusilpusį. Kaip nebetarnaujantis reiklusis seržantas „Majoras Peinas“ pargrįžta į aktyvųjį rezervą su savo pasiūlymais: „tai gal kokią lašelinę parūpint, kad greičiau atsistatytum“, „praleisi vakaro bėgimą, nukris paros žingsnių statistika — negerai“, „o kaip bus su klientais — ne jau ir juos pavesi?“…

Nenuostabu, kad kuriam laikui nuo šių reikalavimų norisi sulįsti į ekranus, užsiskrolinti, užsivalgyti ir ilgai ilgai miegoti.

„Majoras Peinas“ išmoko atitikti įsivaizduojamus išorės standartus, išmoko labiau „atrodyti“ nei „būti“. Net ir šiame tekste jam norėtųsi įterpti kokį mandresnį žodelį taip parodant autoriaus erudiciją (štai ir pavartojau!).

O tiesa ta, kad jis bijo. Jam skauda būti atmestam. Kažkada seniai giliai širdyje silpnumas jam susikabino su atstūmimo patirtimi. Tad ir kovoja majoras nelygią kovą nelyg su vėjo malūnais. Dalyvauja mūšyje, kuriame pralaimėtojas nulemtas iš anksto.

Geštaltinėje psichoterapijoje šią asmenybės dalį dar vadiname „topdog“. Ji įprastai pasireiškia per „reikia“, „turėčiau“, „privalau“. Neįsisąmoninta jinai dažnai gali privesti prie perdegiminio išsekimo. Kaip ir gali padėti siekti ir pasiekti ambicijų. Tik toji kaina šturvalą laikant „topdogui“ — „niekada negana“ jausmas, nepasitenkinantis reiklumas, vedantis į vis didėjančius tikslus, kuriems galo nematyti.

Kaip patirpinti „topdogo“ griežtumą? Būtent perdegimas kaip ir bet kuris kitas sveikatos sukrėtimas suteikia šansą sustoti. Sustojus gãli atsiverti gąsdinanti smegduobė, tempianti paskui save. Praraja, nes dar nežinia, o kaip gyventi kitaip. Kaip būti su savimi jautriai ir švelniai tiek metų gyvenus priešingai? Kad seržantas tausotų jėgas tikrosioms gyvenimo kovoms. 

Prisileidžiu karštą vonią vidury dienos, užsisakau Haribo guminukų (pastaruosius vaikystėje Tėvukas parveždavo lauktuvių iš vokiečių — guminukų aš laukdavau ar pargrįžtančio Tėvo?), užsidegu žvakę savo liepsna palaikančią viltį. 

Mokausi mylėti (net ir majorą) ir suteikti sau švelnumo, askezę keisdamas atjauta. Leisdamas organizmui sirgti ir dėl to sveikti.

Begulėdamas „egzistencinėje“ vonioje, svarstau — matyt, toks ir yra didysis mano gyvenimo siekis. Kiekvieną dieną mokytis m y l ė t i daugiau „būnant“ nei „atrodant“. 

📷 Tekstą lydi Romualdo Rakausko 1976 m. fotografija iš meistro ciklo „Žydėjimas“