Pats blogiausias ir geriausias Tėtis pasaulyje

Minėjom Tėvuko 67-ąjį. Skaičiau S. Gedos eiles kaip sveikinimą. Mačiau, kaip drėko akys.

„Tėveli, auginkime tulpes [...]“.

O buvo metas, kai linkėjau savo Tėvui mirties. Iš pykčio, kad vis nebuvo namie, o kai buvo — be atvangos sėdėjo palenkęs nugarą prie brėžinių. Pyktis lyg pipirinis glajus dengė mažo berniuko skausmą iš neišsipildančio poreikio būti pamatytam.

Vėliau, jau suaugystėje, ištiko infarktas. Pirmą kartą pajutau, kad galiu prarasti. Suprato ir Jis.

Ir po truputį pradėjau būti kitaip, ir tyla tarp mudviejų tapo nebe tokia spengianti, net ir tie tušti pokalbiai apie orus prisipildė prasme. Lyg kokia zen praktika: „giedra, šiandien be lietaus“.

O galbūt su laiku tiesiog paleidau lūkesčius, kad duonos galiu įsigyti kirpykloje. Patyriau, kad berniukas sviedinį gali pagainioti ir su kitais. Kad duonos verčiau ieškoti kepykloje.

O gal išmokau perskaityti ir Jo meilės kalbą, kuri kitokia, bet vis vien meilės. Taip, kaip moka, kaip geba.

O galbūt Jam atleidau? 

— Kaip atleisti? — būna klausia manęs psichoterapijos kabinete.

Netikiu, kad atleisti galima neišpykus ir neišliūdėjus (neišgedėjus) to, kas negauta, ko taip ilgėtasi. Netikiu, kad išvis atleisti reikia. Bet atleidus gumulas atsiraizgo, mąžta, sklaidosi, o duona skalsėja.

Sėdim Laisvės ledainėje.

Žilstelėjęs vyras smaguriauja vaniliniu plombyru.

Ir aš pamatau Jame tą berniuką iš kažkur matytos nespalvotos archyvinės nuotraukos, nusidažančios pastele.

Berniukais tą akimirką virstam mes abu.

Kaip ten su tom S. Gedos tulpėm? Ak, taip:

„Tėveli, auginkime tulpes, 

tulpių tokia balta spalva,

tu žiūrėsi į jas ir pražilsi,

baltos tulpės — tavo galva“.

📷 R. Rakauskas