Fenikso sindromas #2: įžvalgos iš perdegimo kelionės

Tęsiu pasidalijimus iš savo kelionės patyrus perdegimą. Joje nesitaikau į universalius patarimų receptus. Verčiau rašau tikėdamas, kad atvirumas savaime gali kurti terapinį poveikį.

Pavargęs ir vertingas

„[…] nusiraminu tiktai susitaikęs su kančiomis“ (ištrauka iš Franco Kafkos dienoraščio).

Pirmasis žingsnis gijimo procese — pripažinti, kad skauda, kad sunku, kad sergu.

Užtruko, kol savy prisileidau išsekimą. Atrodo, o kas tame tokio sudėtingo? Praskleisiu savojo nuovargio užkulisius. 

Būti pavargusiu ištisomis savaitėmis, mėnesiais man draskančiai nemalonu. Ir kaip bus komfortiška, kai gebėjimą veikti, kurti ir įgyvendinti idėjas laikau savo verte. Tuomet natūralu, jog kūnui paėmus ilgesnę pauzę, išnyra visą esybę supurtantys klausimai. Ko besu vertas netekęs jėgų veikti? Ar išvargęs kam nors būsiu reikalingas? Ar bebūsiu reikalingas sau pačiam? Šie skausmu veriantys klausimai atvedė prie galimybės suabejoti efektyvumui suteiktu savivertės svoriu. Intelektualiai smalsi dalis nori detektyviškai paieškoti šio introjekto (aplinkos standartų perėmimo kaip asmenybės dalies) ištakų. 

Kaip manyje formavosi veiksmingumu grįsta žmogiškoji vertė? Vaiko akimis stebint iki išnaktų dirbdavusį Tėvą. Jo dėka mūsų šeima buvo materialiai aprūpinta, tačiau emociškai apleista. O taip norėdavosi kartu pažvejoti ar pagainioti kamuolį! Formavosi būnant Byung Chul-Hano „Nuovargio visuomenėje“ minimos pasiekimų kultūros ląstele. Kultūros, pasak autoriaus, kuri sukelia chronišką nuovargį bei kitus psichikos sutrikimus. Veiksmingumas su verte dar klijavosi iš Kristijono Donelaičio „Metuose“ aprašytos būriškosios prigimties, ataidinčios iš protėvių kartų. Sunkiai dirbti reikšdavo būdą išgyventi. Detektyvo skrybėlę su pypke šiam kartui padedu šalin. 

Perdegimo suteiktą dabarties galimybę laikau svarbesne už praeities aidus. Tai galimybė persvarstyti, perjausti ir perkurti vertingo žmogaus matą. Tai kartu ir šansas pasimatuoti nuovargį su saviverte kaip vientisą kostiumą. Būti pavargusiu ir vis vien išlikti vertingu žmogumi.

Nuovargio kelionėje draugėn pasivadinu smagią kompaniją — Čiurlionį, Debussy, Radauską ir kitus. Per jų kūrybą iš naujo atkuriu švelnumą sau. Beglostant jautrumo kolibrį, šis man suplazdena kūrybiškumo bangomis, gyvenimo tekmiškumu, subtilesne pasaulio pagava bei pajauta. Tuo pat jisai pritildo džiaugsmą marinančius perdėtus reikalavimus. Gal dėl to toji ankstesniame tekste aprašyta karių kuopa mane ir apleido? Kad kolibris galėtų laisviau plazdėti.

Tokiose būsenose dažniau prasiveria ir graikiškosios tavernos durys. Vidun kviečia užeiti vietinis graikas — „jésas jésas! (labas labas!)“, šypsančiai sveikinasi jis.

Daugiau Graikijos kasdienoje

Prieš (gerą) dešimtmetį man teko galimybė pagyventi Graikijoje. Pamenu, iš pradžių erzindavo amžinas graikų vėlavimas nuo viešojo transporto iki susitikimų tavernose. Vis tik su laiku prisijaukinau ir netgi pamėgau lėtesnę srautinio laiko tėkmę. 

Laiką graikai yra savitai įprasminę savo kalboje. Jų žodyne egzistuoja keli žodžiai laikui apibūdinti: chronos — kiekybinis, (metais, mėnesiais, savaitėmis...) skaičiuotinas laikas, ir kairos [tariasi kerós] — kokybinis, gilusis, galimybių dabarties momente laikas. Pastarojo laiko žodį išsitatuiravau kaip sulėtėti įsukus gyvenimo ciferblatui primenantį simbolį. Ironizuoju, „galbūt vertėjo pasirinkti didesnį raidžių šriftą?“, che che.

Vėliau dar ne kartą keliavau Graikijon patirti saldžiojo kairos laiko.

Grįžęs į Lietuvą, stebėdavausi stebėdamas gerokai skubresnį aplinkos tempą. Leonidas Donskis yra taikliai rašęs, „Suomijos [galėčiau keisti į Graikijos] gyvenimo tempas yra amžina sekmadienio popietė, o Lietuvos — nuolatinis pirmadienio rytas“. Nesiimu vertinti, kuris tempas teisingas — abu jie savaip reikalingi. Tačiau patirdamas perdegimą, pasiilgstu to graikiškojo. 

Klausiu savęs, kaip nebūnant Graikijoje, susikurti Graikiją kasdienybėje? Atsiremiu į paprastas buvimo formas — ilgesnį padrybsojimą lovoje, knygos paskaitymą kavinėje, pasivaikščiojimą parke, ugnelės stebėjimą, žinutes draugams, muzikos klausymą klausant tik muzikos, dėlionės dėliojimą et cetera. 

Būna, kad būriškoji prigimtis manyje prabyla kaltės žodžiais („nuveik ką nors naudinga“). Tuomet padiskutuoju su ja iš „vidinio graiko“ būsenos — šiam poilsiauti nereikia dingsties. „Sigá sigá (lėtai lėtai)“, sako jis šypsodamasis, kol „vidinis būras“ rimsta. Patinka ir pastarajam toks lėtumas, nors sunkiau tai pripažįsta. O man berašant kūnu ir vėl nuvilnija — „vertingas, nes esu“.

Kviečiu 

Mielai kviečiu dalintis savo nuovargio ir kairos laiko patyrimais. 

Viliuosi, kad ir manieji skaitiniai bent trumpam sulėtina, kai paros rodyklės sukasi per greit.

Tariu, iki kito karto! Su vidine ugnele, ta rimdančia —

V.

Kai jautrumo kolibris atplazdena tekstais

Tą vakarą atliepė Gabrielės muzika

O Radauskas tuokart prabilo pavasariškai