Kas nutinka, kai psichoterapijoje nutylame?

Aš kaip tylos mėgėjas (galėčiau dalyvauti „tylos karaliaus“ čempionate) kartais pasiūlau tokį iš pirmo žvilgsnio nekaltą eksperimentą savo klientams. Ypač tais atvejais, kai žmogus kalba be sustojimo, be pauzių vos gaudydamas orą. Mane aplanko smalsumas „nuo ko taip skuba, ką tokio savyje bando užkalbėti?“. Galbūt gėdą? Beprasmybės jausmą? Negailestingą kritiką sau? Slegiantį liūdesį? O gal tiesiog jaudulį? Nepatikrinęs galiu taip ir pasilikti savo spėlionėse.

Kartais užtenka vos kelias akimirkas praleisti tyloje kartu ir tampa aišku. 

„Tyliai būti negaliu. Tuomet imu savęs klausti, ar teisingai sėdžiu, ar ne per garsiai kvėpuoju, ar neatrodau prieš Tave kvailai…“.

Mano akyse suspindi jautrumas: tai štai kaip šis žmogus su savimi gyvena! Nenuostabu, kad skuba ir erdvės užpildymas nuolatinėmis kalbomis ar užimtumu tampa kūrybišku būdu negirdėti to nemalonaus balso, dažniausiai net ne savo paties sukurto.

Paradoksaliai tenka bėgti vis greičiau ir greičiau, o anas vis vejas ir vejas. Ima prisivyti nerimu, nemiga, panikos atakomis, nuovargiu, perdegimu, kitais psichosomatiniais negalavimais.

Su pagarba lėkimui kaip būdui išgyventi po truputį imame susiliesti su tuo, nuo ko tiek metų bėgta. Mokomės įsiklausyti, kaip ten skauda, ko tam „sužeistam aš“ iš tikro reikia.

Su laiku lėkti prireikia vis mažiau. Galima kantriau ir jautriau būti. Net ir tylos akimirkose.

„Išeinu su liūdesėliu“ — ištaria klientė.

Lengvai nusišypso. Eilę metų veiklomis slėpusis nuo savo vidaus, šiandien prie jo priartėja.

„Viltingai liūdna“ — priduria. Kelionė prasideda!

(klientės pasidalijimas yra iliustratyvaus pobūdžio pagrindinei minčiai atskleisti).

📷 Gina Bei