Iš solo atostogų Rode: ir poilsis žmogų puošia

Kelionėse, kaip ir gyvenime, kur kas sunkiau būti nei stimuliuotis. Esu pastebėjęs, kad mano nervų sistemai hiperaktyvumas tai lyg vandens sėmimas kiaurasamčiu besistebint, o kodėl vis nenumalšinu savo troškulio?

Štai šįryt ilgai sėdžiu vietinėje kavinukėje persimesdamas žodžiu kitu su kaimynu ir tiesiog stebėdamas naujos erdvės ritmą. Šalia krykštauja sviedinį gainiojantys vaikai. Iš pradžių triukšmas dirgina, bet ilgainiui tas klegesys nukelia į nerūpestingumo laikus. Į Vijoklių gatvės futbolo lygą.

Vėliau imuosi klajonių po apylinkes užsukdamas šen bei ten palei akimirkos pajautimą.

Nuskrundu skruostus per ilgai pasilikęs dienos poguliui po saule. Lyg koks katinas, iš kurio vis semiuosi atsipalaidavimo meno.

Ir kiekvienose solo atostogose apima panaši būsenos dinamika it meditacijos atsiskyrime. Pradžioje erzulys (“kiek dar visko reikia nudirbti”), kurį lydi komiškasis perfekcionizmas (“blemba, reikėjo imti tą kitą nakvynės vietą”), protarpiais skausmingasis vienišumas (nuo kurio taip lengva pasitraukti į darbus) ir po truputį psichiką atjauninantis virsmas — prioritetus išgryninanti savirefleksija, dėkingumas ir ryšio su savimi atkūrimas.

O svarbiausia — grįžimas namo su įkūnytu priminimu, kad ne tik darbas, bet ir poilsis žmogų puošia. Ne vien darymas — ir buvimas įprasmina gyvenimą.