Čiurlioniškoji terapija: kaip įprasminu M.K. Čiurlionio kūrinius

Mėgaujuosi Čiurlionio kūryba ir vis su Juo-ja susitinku apsilankydamas galerijoje.

Nesigėdiju leisdamas ir ašarai nuriedėti iš to estetinio grožio, iš vidines gelmes sujudinančio palietimo.

Kiekvieną kartą dėmesį patraukia vis kiti paveikslai, kuriems suprojektuoju savas prasmes.

Kai kuriomis iš jų noriu pasidalinti (nepretenduodamas į menotyrišką mintį).

„Ramybė“ (1904/05 m.)

Romiai žvelgiantis kalnas lyg savipalaikanti rūpestingoji dalis.

Būna, rūkai (vidinis kritikas) užkloja, bet jis (kalnas) visad yra.

Terapijos kely ieškome-randame-prisimename šią atramą savyje.

Kai nebereikia įsikibti išorės - ir tuo pačiu liekame atviri aplinkai.

Dega vilties švieselės.

„Laidotuvių simfonija. III iš 7 paveikslų ciklo.“ (1903 m.)

Banaliai egzistencinis priminimas - visi mes žengiame saulėlydžio link.

Mirties akivaizdoje gyvenimas išryškėja: „mirtis įkvepia gyventi“.

Jei mirčiau ryt - ar būčiau ramus, kad nugyvenau taip, kaip norėjau?

Prasmingai.

„Žiema. IV iš 8 paveikslų ciklo.“ (1907 m.)

Kai santykyje vienas nori-tiki, o kitas jau nebe.

Išsiskyrimas įvyksta dar gerokai prieš ištariant paleidimo žodžius.

Kaip vėl įžiebti norą?

Kaip pamatyti kitą kitaip?

Kartais žiebk nežiebęs.

Belieka pripažinti - užgeso, sušalo.

Po žiemos ateina pavasaris.

„Bičiulystė“ (1906/07 m.)

„Aš-Tu“ (I-Thou) santykis, kuriame pamatau kitą, o kitas pamato mane.

Tokius, kokie esame iš tikro.

Ar galiu rinktis bičiuliškos šilumos temperatūrą?

Reguliuojam kartu: tai šilčiau-tai vėsiau.

„O ar atsimeni, kaip tiesei man šviesos kamuolį, kai dar nepažinojau Tavęs. (…) Kalbėk su manim dažnai, kaip kalbėjai tada, kai dar nepažinojau Tavęs, ir laikyk visada didžią šviesą savo delnuose.“ (Mikalojus laiške sužadėtinei Sofijai, iš Peterburgo, 1908 m. spalio 11 d.).

„Auka“ (1909 m.)

Savo pasirinkimais atlieku auką.

Kurdamas santykį-nuo jo atsitraukdamas, sakydamas skaudžią tiesą-nutylėdamas, tęsdamas patogią karjerą-keisdamas profesinį kelią..

Rinkdamsis viena, atsisakau kitų.

Pasirinkimo našta kyla tamsiais dūmais.

Čia pat ir šviesūs - atradimai apsisprendus.

„Preliudas (Vyčio preliudas)“ (1909 m.)

Vytis virš miesto primena apie savo šaknis.

Kiek buvimas lietuviu mane formavo-formuoja kaip žmogų?

Kaip mūsų žmonių patirta ilgų metų priespauda ataidi dabarties mums?

Nepasitikėjimu, baimėmis, paliūdusiais veidais.

Vaduojamės. Sveikėjame.

Linkint sau ir kitiems kantrybės. Atjautos.

(Kartais nekantriai norint, kad jau būtume išsivadavę).

Neabejoju, Tau šie ir kiti Mikalojaus Konstantino darbai keltų kitokias būsenas-pojūčius-mintis.

Kaip ir terapijoje - ateiname su savo unikaliais pasauliais.

M.K. Čiurlionio paveikslų šaltinis: https://ciurlionis.eu/gallery/painting.