Gėda pelėda: kaip patiriame nuodingą gėdą ir kaip nuo jos laisvėti?

Gėda pelėda, šandi kamandi. Tokia frazę pamenu iš darželio laikų, kai kas nors (tame tarpe ir aš) prisidirbdavo. Šiuos žodžius suaugusiųjų paskatinti kolektyviškai kartodavome prasikaltusiam vaikui braukdami smiliumi į smilių. Patys to nesuprasdami, siųsdavome žinią - taip besielgiantis - mums būsi nereikalingas.

Kai kalbame apie nepageidaujamą elgesį, tikslingiau būtų kalbėti apie kaltės jausmą. Kaltė prabyla žodžiais: pasielgiau netinkamai. Nors ir nemalonus, šis jausmas gali padėti nustatyti tarpusavio ribas. Kaltė pasiunčia signalą apie mums svarbios vertybės pažeidimą (F. Perls).

Jei ką tik impulsyviai ištaškiau savo pyktį ant šalia esančio, gali apimti kaltė (ir gerai, kad apima). Jusdamas ją galiu rinktis, ką su tuo daryti (atsiprašyti, kitą kartą dar smarkiau rėkti, užsirašyti į bokso treniruotę, atsitraukti ir kurį laiką nesirodyti to žmogaus akyse, o galbūt patyrinėti, kas slypi po pykčiu).

Neurotinė arba nuodinga gėda, kita vertus, yra apie nevykusio savęs patyrimą. (Nu)vertiname save, o ne savo elgseną. Patiriame gėdą sakydami sau: toks, koks esu, nesu vertas būti priimtas; apskritai esu blogas žmogus; nenusipelniau meilės; esu brokuotas…

Kaip formuojasi toksiška gėda?

Gėda užgimsta dar kūdikystėje santykyje su tėvais. Vaikystėje pamažu perimame nuolatinį tėvų, mokytojų, aplinkinių, nuo kurių esame priklausomi, atstūmimą, nepamatymą, (tam tikrų) savo poreikių ir jausmų atmetimą. Gėda formuojasi, kuomet aplinkoje trūksta tikro palaikymo arba jo randasi nepakankamai. Tėvai su vaiku tinkamai nebendrauja dažnai ne iš blogos valios, o todėl, kad vaikystėje patys nepatyrė prasmingo dėmesio (A. Miller). Svarbią įtaką daro ir kultūriniai, socialiniai, kartais ir religiniai reikalavimai. Galiausiai, tam, kad išliktume, nuneigiame save (užtildome kai kurias savo dalis), prarijame nuodus lyg sveiką maistą ilgus metus jų neišspjaudami.

Šie nuodai kiekvienam reiškiasi skirtingai:

• Baimingai gėdijamės pykti ant kito, kad nebūtume atstumti. Ypač jei supykę tėvams buvome nepatogūs ir dėl to pyktis namuose buvo neleistina emocija. Tampame taikiais kitų poreikius tenkinančiais geruoliais iš tikrųjų nukreipdami pyktį į save.

• Galbūt rodyti jautrumą ašaromis buvo ne lygis. Tuomet ir dabar graudintis net ir būnant vienam yra tabu.

• Gal ištisai girdėdavome savo išvaizdos nuvertinimus (body shaming). Jais įtikėję, iki šiol gėdijamės apsinuoginti paplūdimyje ar maskuojame kūniškas ydas alinančiomis veiklomis.

• Užsiminus apie seksualinius santykius, muša raudonis. Gėdijamės savo seksualumo. Vaikystėje seksas buvo nevartotinas žodis, patiems tėvams kėlęs gėdą (iš čia kyla lytinio švietimo svarba).

• Gėdinga ilsėtis nieko neveikiant, nes ilsisi tik tinginiai. Net ir būdami pavargę, atsisakome pauzės ir imamės kokios nors veiklos.

Pavyzdžius iš realaus gyvenimo galėčiau tęsti be galo, be krašto. Nujaučiu, kad atrastumėte vietos ir savajam:

Man labiausiai gėda, kai …?

Kaip patiriame gėdą kūniškai?

Kiekvienam gėda gali prabilti skirtingais žodžiais, nors kūniškai ją patiriame panašiai:

• raudonuojame;

• intensyviau prakaituojame;

• patiriame spartesnį kvėpavimą ir širdies ritmą;

• nusukame akis vengdami tiesioginio kontakto;

• gūžiamės taip save sumažindami erdvėje;

• norime prasmegti skradžiai žemės.

Kaip vengiame gėdos?

Ne visais atvejais leidžiame sau patirti gėdą tiesiogiai. Įvairiai save saugome nuo susidūrimo su šiuo jausmu.

Skydu nuo gėdos gali tapti teisuoliškas aplinkinių nuvertinimas. Tokiu būdu triumfuojame prieš galimą atstūmimo pažeminimą išpūsdami savo savivertę (R. G. Erskine) - aplink mane vieni idiotai. Galime rodyti įniršį gindamiesi nuo gėdingos situacijos. O kai kurie renkasi atsitraukti tapdami nematomais, nes būti dėmesio centre tolygu išgyventi gėdą.

Šie ir kiti veikimo būdai gali slėpti gėdą mums to net nežinant. Tačiau gėdos baimę keliančios situacijos nedingsta - vis mus atsiveja. O atsiveja kaip tik dėl to, kad jos vengiame.

Kaip vaduotis iš toksiškos gėdos?

Toksiška gėda patys to nenorėdami susipančiojame paramos stokojančioje aplinkoje.

Tačiau viso to galime atsimokyti kitokiame santykyje. Pagarbiame santykyje su žmogumi, kuriam praskleidžiame mūsų ilgai neigtas dalis (G. Wheeler). Saugiame ryšyje, kuriame kartu kuriame galimybę patirti gėdą kitaip. Pažindami savo gėdą. Nenusigręždami, kaip prieš tai nusigręžė nuo mūsų, o vis drąsiau atsiremdami ir įsisąmonindami po gėda slypinčias patirtis ir tikruosius poreikius. Taip palaipsniui išgariname mus varginančius nuodus, laisvėjame ir žengiame savipalaikymo (o tuo pačiu ir kitų palaikymo) keliu.

Gėda pelėda, šandi kamandi skamba vis tyliau.

R. Anusausko nuotrauka

Pasitelkta literatūra:

1. Perls, F. et al. Gestalt Therapy. New York: Julian Press, 1951.

2. Miller, A. Kūno maištas. Tėvų auklėjimo pasekmės, remiantis V. Woolf, F. Dostojevskio, F. Kafkos, M. Prousto biografinėmis istorijomis. Vilnius: Vaga, 2022.

3. Erskine, R. G. A Gestalt therapy approach to shame and self-righteousness: theory and methods. Publikuota žurnale The British Gestalt Journal, 1995, Vol. 4, No. 2.

4. Wheeler, G. Shame in two paradigms of therapy. Publikuota žurnale The British Gestalt Journal, 1995, Vol. 4, No. 2.