Rudens lapai: kaip gedžiu man brangaus ryšio

„Ką man daryti? Koks veiksmų planas?“, klausia manęs klientė, prieš mėnesį išsiskyrusi su partneriu.

„Tau norisi išspręsti gedulą, nors jis išbūnamas“..

Ir štai pats kurį laiką išgyvenu man brangios draugystės netekimą. Akimirkai susivilioju kokiu nors „gedulo gidu“. Tik bėda, kad tokiais manualais ir jų tvarumu netikiu. Tikiu savu tempu ir suteikiama erdve reikštis tam, kas reiškiasi. Tikiu organizmo gebėjimu išbūti ir atsigauti.

Kartais santykio paleidimas neišvengiamas, kaip kad medžiai paleidžia savuosius lapus. Pavasariop - atauga.

Kartu lydi skruostais riedančios ašaros; susilietimas su savuoju jautrumu.

Kaip ir kalnus nuversti įgalinanti vidinė pykčio kaitra.

Kaip ir slopinantis liūdesys.

Kaip ir šildantis dėkingumas už bendras patirtis ryšyje.

Kaip ir pasitikėjimu dvelkianti pagarba savoms vertybėms.

Kaip ir dėmesio nukreipimas į veiklas, nes tuo metu skaudėti yra per sunku.

Kaip ir vidinio proceso pripažinimas sau ir aplinkiniams: neseniai darbiniame susitikime įvardijau kolegei po klausiančio „kaip Tu?“ - „aš gedžiu“. Koks svarbus kito paliudijimas, kito rūpestingas žvilgsnis į „bekrentančius lapus“. Kad kristų jie ne vien ant kietai „stoiško“ grindinio, bet ir purios žemės rugsėjo lietui palaistant.

Jau tuoj tuoj gedinčio rudens vėsą keis šviesūs gimtadieniniai artimųjų sveikinimai. Pagedėsim ir pasidžiaugsim kartu. Išbūsim: kol kris, ataugs, sužydės - plečiantis vidinei išbuvimo erdvei. Gyvenant gyvenimą su visais jo skoniais ir spalvomis.