Kai apgaubia(m) rudeniška melancholija

Kiek save menu, pilkstant dangui, apniukdavo ir manasis vidus. 

Energija žemėdavo nespėdama palei norų ir suplanuotų darbų išklotines.

Vidinė para prasilenkdavo su visuotine: ištiksi 10-a, nors man viso labo dar tik 6-a ryto. 

Pasibelsdavo papieviškasis „auštančios dienos nerimas“.

— „Mano rytmečiai — tingūs, lėti ir ilgi“ — 

Kitiems, atvirkščiai, nuotaika nuo kalno pasileidžia pavasariop, įvasarojus. Visi smaginasi asmenukėse — kol Tu paliūdęs sau tysai.

Virtualybė pilna receptų, kaip sau padėti, kaip „perkeisti“ sezoninę melancholiją. O mane vis labiau apima alergija patarimams ir patarėjams. Pavargstu vaikytis amžinojo pozityvo ir savęs „taisymo“ siekio — tad ir nebesivaikau. Matydamas dar vieną žinantį kaip gyventi mentorių, šypsausi, kas jei leistų sau bent šiek tiek nežinoti? Nežinoti baugu. Bet gali būti ir smalsu.

Iškviečiu save į pasimatymą su melsva melancholija. Ir kai nesulendu į ekrano stačiakampį, apsigaubiu šildančiu palaikymo apklotu. Mokydamasis su savimi švelniai. Žiū, tuomet ir vidinis ūkanotumas apdovanoja — egzistenciniu subtilumu, estetiniu pajautimu, kūrybiniu jautrumu (tuo, kur vaikystėje sakė, kad „per daug“). 

— „Keteros šiandien lūžta tik manyje“ —

Kai save sušildyti pristingu žarijų, pasikreipiu į

į Kitą, 

į menus, 

į medžius, 

į judesį, 

į Papievį, 

į Dievą (kartais Juo nusivildamas, bet ir vėl pargrįždamas). 

Pasireguliuoju lūkesčių ir iš jų srūvančių krūvių kranelį. Gal šiandien ir neprivalau užkopti į Everestą? Galbūt išvis į jį įlipti neturiu? Meilės ir čia papėdėje gausu. 

— „Bet iš tiesų, kodėl žmonės taip skuba?

Visada ir visur.

Ir visada ir visur pavėluoja.

Kartais net ir para.“ —

Muša vidunaktis. Dar kelias eilutes. 

Kai aš priimančiai su ja — rudeniška melancholija — ji švelniai su manimi. 

Apgaubia(m).

Tekste pasitelkiau ištraukas iš naujausios Valdo Papievio kūrybos „Ankančiam pasauly“.